Įrašo "Kodėl individualių agentų sąvybės gali būti nesvarbios?" reprezentacinis paveikslėlis

Dažnai bendraujant su socialinių mokslų atstovais ir pasakojant apie tai kaip modeliuoju socialines sistemas iškyla vienas ir tas pats klausimas – kodėl tiek mažai parametrų? Juk žmonių sprendimų priėmimo mechanizmas yra toks sudėtingas! Kodėl modelis veikia ir nereikalauja gilesnės įžvalgos? Kabliukas dažniausiai bus duomenys. Dažnai jie bus gana agreguoti, t.y. jau iš anksto sugrupuoti, susumuoti ar suvidurkinti, – atskiro individo mąstysenos įtakos jose tiesiog nesimatys. Tad ir ką begalvotume apie individo mąstymo mechanizmą, mes dažnai negalėsime patikrinti alternatyvių idėjų, jei jos negeneruoja skirtingų makroskopinių rezultatų. Tipinis pavyzdys yra „homofilijos“ (angl. homophily) ir „aplinkos spaudimo“ (angl. peer pressure) mechanizmai – vienu atveju žmogus pasirenka savo bendravimo ratą (panašesnius į save), kitu atveju žmonės siekia pritapti (tapti panašiais į kitus). Abu efektai matematiškai gali būti aprašyti tuo pačiu Kirmano modeliu.

Šiame tekste mes paliesime šitą temą paprasčiausiu įmanomu būdu. Į mūsų jau nagrinėtą Bass’o difuzijos modelį įterpsime agentus su nepriklausomais parametrais ir parodysime, kad šis „įvairialypis“ modelis yra ekvivalentus įprastam Bass’o difuzijos modeliui. Siekdami paprastumo naudosime vienakryptį Kirmano modelį, kuris savo esme yra ekvivalentus Bass’o difuzijos modeliui. Skaityti „Kodėl individualių agentų sąvybės gali būti nesvarbios?“ toliau

Įrašo "AB modelis" reprezentacinis paveikslėlis

Šį kartą grįžkime prie rinkėjo modelio. Originaliame modelyje tebuvo dvi būsenos tarp kurių, kopijuodami vienas kito būseną, rinkosi agentai. Žinoma realiuose rinkimuose dažnai dalyvauja daugiau nei viena partija, tad vien jau būsenų skaičiaus požiūriu tai tik labai paviršutiniškas rinkėjo modelis. Tačiau problematiškas ne vien būsenų skaičius. Dažnai gali būti sunku suvokti kaip užkietėjęs kairysis galėtų per vieną naktį pavirsti dešiniuoju ar užkietėjęs dešinysis – kairiuoju. Žinoma, galima būtų įvesti „užsispyrusius“ agentus, kurie būsenos nekeičia, bet juk kartais nutinka ir tokių stebuklų. [1] darbe pasiūlytas modelis galėtų būti alternatyvus būdas modeliuoti perėjimus tarp priešingų ideologinių stovyklų. Šiame, vadinamame „AB,“ modelyje įvedama trečioji tarpinė būsena per kurią ir vyksta perėjimai tarp dviejų pagrindinių būsenų. Skaityti „AB modelis“ toliau

Įrašo "Epstein’o riaušių modelis" reprezentacinis paveikslėlis

Prieš tai aptartas Granovetter’io slenksčių modelis yra tik vienas iš itin paprastų kolektyvinio veiksmo modelių. Šį kartą pratęsime Granovetter’io slenksčių modelio temą kiek sudėtingesniu riaušių modeliu – Epstein pasiūlytu 2002 metais [1]. Šis modelis yra įdomus tuo, kad jis yra dinamiškas modelis atkuriantis pasikartojančius ir vis nuslopstančius smurto protrūkius. Nesename britų matematikų darbe [2] buvo parodyta, kad modifikuota šio modelio versija neblogai numato 2013 metų Londono riaušių ir po jo sekusių marodierių išpuolių intensyvumą. Skaityti „Epstein’o riaušių modelis“ toliau

Įrašo "Granovetter’io slenksčių modelis" reprezentacinis paveikslėlis

Rizikos fizikoje pristatome dar vieną kolektyvinio veiksmo modelį. Prieš dvi savaites nagrinėjome plojimų atsistojus modelį, o ankstesniais metais nemažai rašėme apie „užkrečiamos nuomonės“ Kirmano ir Basso modelius, bei jų tarpusavio panašumus. Dar vienas panašus klasikinis modelis, kurį pristatysime šiame tekste, nagrinėja žmonių polinkį prisidėti prie masinio politinio veiksmo. Šiame tekste nagrinėsime Mark’o Granovetter’io pasiūlytą slenksčių (angl. threshold) modelį. Skaityti „Granovetter’io slenksčių modelis“ toliau

Įrašo "Plojimų atsistojus modelis" reprezentacinis paveikslėlis

Senai jau Rizikos fizikoje neaptarėme naujų interaktyvių modelių. Šį kartą grįžtu prie jau anksčiau linksniuotos problemos – plojimų po spektaklio. Po spektaklio kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti ar ploti atsistojus ar likti sėdėti. Bet ką jeigu pasirinkimas nėra laisvas? Žmogus juk sociali būtybė. Šis scenarijus buvo patyrinėtas Miller ir Page darbe [1], kuriame pasiūlytą elementarų agentų modelį šiame tekste trumpai ir pristatysime. Skaityti „Plojimų atsistojus modelis“ toliau

Didelė dalis mokslinių tyrimų prasideda nuo idėjos, kuri išsako tyrėjo lūkesčius pasaulio atžvilgiu. Taip tyrėjas suformuluoja savąją hipotezę. Mokslas nebūtų mokslu, jei tyrėjas neturėtų patvirtinti hipotezės eksperimentais ar stebėjimais. Surinkęs pakankamai duomenų tyrėjas gali patikrinti ar jo hipotezė pakankamai gerai paaiškina duomenis ir ar jo hipotezės yra geresnė už galimas alternatyvas.

Vienas iš metodų tokiam patikrinimui yra kritinės vertės formalizmas [1], kurio rezultatai (hipotezės priėmimas ar atmetimas) priklauso nuo tam tikros tyrėjo pasirinktos patikimumo vertės (p-vertės). Dažnai tyrėjas negali laisvai pasirinkti šios vertės, nes skirtingose mokslo srityse egzistuoja savo tradicijos kokia p-vertė turėtų būti. Gyvybės moksluose dažnai užtenka, kad klaidos tikimybė būtų mažesnė už \( 0.05 \), o fizikoje dažnai girdėsime apie \( 5 \sigma \) tikslumą, kuris atitinka klaidos tikimybę mažesnę už \( 5.7 \cdot 10^{-7} \)).

Iš pirmo žvilgsnio šis metodas neatrodo turintys kokių nors ydų. Tačiau šios ydos iškyla šiuolaikinio mokslo kontekste – dažniausiai spausdinami darbai, kuriuose pranešama apie teigiamą, o ne neigiamą rezultatą. Šis metodas tuo tarpu yra paremtas tuo, kad kelios nepriklausomos mokslininkų grupės turėtų pakartoti tą patį tyrimą ir gauti panašius rezultatus. Tik tokiu atveju galima būtų atmesti galimas klaidas eksperimento schemose ir taip pat atsitiktinumo galimybę. Tačiau jei publikuojami tik teigiamą rezultatą pranešantys darbai, tai pirmoji grupė, kuri atsitiktinai viršys pasirinktą p-vertę, darbą atspausdins ir pasaulis pateiks klaidingų žinių.

Tikėtina, kad kiek geriau šią informacija perteikia Hank Green šiame SciShow vaizdo įraše. Kviečiu pasižiūrėti.

Norintiems daugiau techninių dalykų siūlyčiau užmesti akį į Nassim Nicholas Taleb sudėtą juodraštį [2].